Pilkapynai paplitę beveik visame Vakarų baltų regione, išskyrus Vyslos Žulavus, Ilavos ežeryno vakarinę dalį bei šiaurinę ir rytinę Prūsijos lygumos dalį.
Pilkapių pylimo tradicijos pietrytinės Baltijos pakrantės žemėse siekia neolitą ir bronzos amžiaus pradžią. Negausūs, žinomi iš trumpų paminėjimų II–III bronzos amžiaus periodų pilkapiai koncentruojasi Sambijos pusiasalyje.
Ankstyvajame geležies amžiuje pilkapynai tapo dominuojančia laidojimo paminklo forma. Įsidėmėtina didelė pilkapių konstrukcijų, jų išdėstymo bei kapų įrangos įvairovė. Straipsnyje siūloma pilkapynų sistematizacija sudaryta iš dalies atsižvelgiant į senesnius darbus, tačiau iš esmės tai nauji pasiūlymai, grindžiami naujausių lauko tyrinėjimų duomenimis. Atlikus šiuos kasinėjimus, buvo modifikuota ir išplėsta esama klasifikacija, o tai leido išskirti aštuonis pilkapių tipus.
I tipas. Nedideli, menkai išsiskiriantys reljefe, apskriti, beveik ovalūs arba laivo pavidalo pilkapiai iš akmenų ir žemių. Urnos arba degintiniai kapai įrengiami virš ovalių grindinių (I pav.) arba stačiakampėse akmenų dėžėse. Dažnai kapai įrengiami pilkapių sampiluose. Šio tipo objektuose būna daug kapų – dažnai keliasdešimt, o kartais net keli šimtai.
Tai, kad urnos buvo statomos viena šalia kitos, taip pat keramikos stilistiniai bruožai rodo, kad kapai buvo įrengiami virš grindinių reliatyviai tuo pat metu – bronzos amžiaus VI periode.
Šio tipo kapai paplitę Olštino ežeryne, šiaurės rytinėje Ilavos ežeryno dalyje bei Varmijos lygumos pietinėje dalyje. Sporadiškai jų aptinkama Sambijos pusiasalyje, Prūsijos lygumoje ir Senpolės žemumoje (3 pav.).
II tipas. Dideli pilkapiai su aukštais akmenų ir žemės arba žemės sampilais. Jų architektūra sudėtinga, o jos būdingiausias elementas akmenų konstrukcijos. Dažniausiai tokie objektai turi kelis koncentrinius akmenų vainikus, iš kurių centrinis būna aukščiausias, o akmenų sluoksnių skaičius likusiuose nuosekliai mažėja iki vienos eilės pilkapio papėdėje. Dažnai vainikai apardyti, pietinėje ar pietrytinėje pusėje įrengiant antrinius palaidojimus – grindinius arba akmenų dėžes (2 pav.).
Šio tipo pilkapiuose būna nuo kelių iki keliolikos kapų. Seniausieji kapai, datuojami VNI bronzos amžiaus periodu, būdavo įrengiami akmenų dėžėse centrinėje pilkapio konstrukcijoje, tuo tarpu vėlesni, datuojami ankstyvuoju ir viduriniuoju latenu, – antrinėse dėžėse, pilkapių sampilų pietinėje dalyje.
Šio tipo objektai paplitę Sambijos pusiasalyje, Gurovo aukštumose ir vakarų Lietuvoje – Klaipėdos rajone. Retkarčiais aptinkami Varmijos lygumoje – tai jų išplitimo pietinė riba (3 pav.).
III tipas. Pilkapiai su akmenų vainiku iš akmenų ir žemių arba tik iš žemių. Pilkapiuose orientuotos šiaurės ir pietų kryptimi stačiakampės akmenų dėžės – kapų kameros (4 pav.). Dėžėse laidodavo daug kartų, todėl kapų skaičius svyravo nuo kelių iki keliolikos ar net keliasdešimt urnų. Pagal keramiką šie kapai datuojami ankstyvuoju ir viduriniuoju latenu.
III tipo objektai – tai pati gausiausia pilkapių grupė. Jie aptinkami visame vakarų baltų regione, ryškiai koncentruojasi Vakarų Mozūruose bei Sambijos pusiasalyje (5 pav.).
IV tipas. Pilkapiai su sampilais iš žemių ir akmenų ar tik žemių, po kuriais įrengtas pailgas šiaurės ir pietų arba šiaurės vakarų ir pietryčių kryptimi koridoriaus pavidalo grindinys (6 pav.).
Šio tipo objektus dažniausiai supo vienos, rečiau kelių eilių akmenų vainikas. Pilkapiuose buvo vidutiniškai nuo dvidešimties iki penkiasdešimties apvaliadugnių urnų, sustatytų ant grindinio vienu ar dviem sluoksniais. Kai kurių pilkapių urnos stilistiniu atžvilgiu pasižymėjo nepaprastu panašumu ir datuojamos ankstyvuoju bei viduriniuoju latenu bei ankstyvojo ikiromėniškojo laikotarpio pradžia.
Šių pilkapių išplitimą riboja Olštino ir Mrongovo ežerynas, Mazovijos šiaurė, Varmijos lyguma bei didžiųjų Mozūrijos ežerų krašto vakarinė dalis (11 pav.).
V tipas. Pilkapiai, įrengti panaudojant natūralias aukštumas. Jų forma ir dydis priklausė nuo natūralios aukštumos geomorfologijos bei jos pertvarkymo masto laidojimo tikslais. Atkreiptinas dėmesys į skirtingas darbų apimtis ruošiant aukštumas kulto tikslais. Pavyzdžiui, pilkapis Nr. III Surainuose buvo įrengtas moreniniame iškyšulyje, kurio aukščiausia dalis dar paaukštinta moliu, paimtu šlaituose. Suformavus labai didelį taisyklingą pilkapį, jo pietrytinėje dalyje buvo įrengtas ovalus grindinys, virš kurio pastatyta keletas urnų, o visa tai pridengta nelabai tvarkingu akmenų grindiniu (7 pav.).
Remiantis keramika galima teigti, kad laidojimo paminklai, įrengti natūraliose aukštumose, buvo naudojami ankstyvajame ir viduriniajame latene.
V tipo pilkapiai aptinkami Vakarų Mozūruose bei Prūsijos lygumos vakarinėje dalyje (11 pav.).
VI tipas. Nedideli žemi pilkapiai su sampilais iš žemių ir akmenų ar vien žemių, apsupti akmenų vainiku. Laidojimo kameros funkcijas atliko centrinis stačiakampio arba trapecijos pavidalo grindinys. Geriausiai žinomas ir dokumentuotas šio tipo objektas – pilkapis II Surainuose. Jis turėjo žemą sampilą iš akmenų ir žemių, buvo apsuptas nelabai taisyklingu, artimu ovalui akmenų vainiku. Centrinėje dalyje, virš trapecijos pavidalo grindinio buvo kapai (8 pav.). Šio tipo pilkapiai turėjo nuo kelių iki dvidešimties urnų, datuojamų ankstyvuoju ir viduriniuoju latenu ar ankstyvuoju ikiromėniškuoju laikotarpiu.
Šio tipo objektai paplitę beveik išimtinai Vakarų Mozūruose, didesnė jų koncentracija – Ščitno ir Nidzicos rajone (11 pav.).
VII tipas. Nedideli akmeniniai apskriti arba ovalo pavidalo pilkapiai. Konstrukcijos atžvilgiu – tai akmenų krūsnys be reguliarios struktūros. Iš esmės jie neturėjo akmenų rato – vainiko, o kapai – tai sudegusių kaulų ir negausios keramikos sluoksnis, suformuotas netoli pagrindo (9 pav.).
VII tipo pilkapiai būdingi tik Rytų Mozūrų regionui ir ryškiai koncentruojasi Elko ežeryne (11 pav.).
VIII tipas. Žemi pilkapiai iš žemių arba akmenų ir žemių, kartais nepastebimi žemės paviršiuje (10 pav.). Jų būdingas bruožas – amorfiški arba stačiakampiai akmenų grindiniai, dažnai išdėstyti pilkapio pakraštyje. Šie objektai būdavo apsupti įleistais į įžemį degeneravusių formų akmenų ratais, artimais kvadratui arba deformuotam ovalui. Virš grindinių stovėdavo nuo kelių iki keliolikos urnų, datuojamų ankstyvuoju ikiromėniškuoju laikotarpiu.
VIII tipo pilkapiai paplito Sambijos pusiasalyje ir Prūsijos lygumos vakarinėje dalyje (11 pav.).
Vakarų baltų regione iki šiol žinoma mažiausiai 470 pilkapynų, kuriuose ne mažiau kaip 1450 pilkapių. Tyrinėti 423 pilkapiai (28%) 184 pilkapynuose. Siūloma tipologija pagrįsta keliasdešimčia geriausiai pažintų ir dokumentuotų pilkapių tyrimais. Tačiau ji neaprėpia visų problemų, susijusių su pilkapių įrengimu regione. Darbo apimtis neleido aptarti labai svarbios pilkapių idėjai plokštinių kapinynų, turinčių pilkapių reminiscencijos elementų, problematikos (Buśko, 1993, p. 100). Paviršutiniškai traktuoti klausimai, susiję su pilkapių vidaus suplanavimu bei jų įrengimo būdais (Buśko, 1990, p. 176–178; Hoffmann, 1992a, p. 24).