1. Nuolaidos šalutinių sakinių jungtukais senuosiuose lietuvių kalbos raštuose eina jungtukas norint (noris, nor, nors) ir slavizmas kaczei (chaczei, kaczieba…); dabartinėje lietuvių kalboje dažniausiai vartojamas jungtukas nors, rečiau nuolaidos jungtuko reikšme yra vartojama modalinė dalelytė tegu (tegul).
2. Atliepiamaisiais žodžiais nuolaidos konstrukcijose eina priešinamieji jungtukai o, bet, vienok, tačiau (ir senuosiuose raštuose, ir dabartinėje lietuvių kalboje).
3. Tam tikra apibendrinamoji nuolaidos reikšmė dabartinėje lietuvių kalboje gali priklausyti nuo įvardžių arba prieveiksmių (kas, koks, kaip, kur…) ir veiksmažodžio priešdėlio be- šalutiniame sakinyje. Priklausomai nuo įvardžio arba prieveiksmio šiose konstrukcijose, be nuolaidos reikšmės, visada esti bet kurios kitos sakinio dalies – veiksnio, tarinio, pažyminio, papildinio, būdo, vietos ar laiko aplinkybių – reikšmė. Apibendrinamųjų nuolaidos konstrukcijų šalutiniais sakiniais neretai eina išsireiškimai kaip ten bebūtų, kas (koks, kokia…) jis (ji…) bebūtų.
4. Lietuvių literatūrinės kalbos nuolaidos konstrukcijoms yra būdingos tam tikros tarinių formų koreliacijos.
Dažniausiai yra vartojamos būtojo kartinio ir esamojo laikų formos: pastarosios – dažniau senuosiuose raštuose, būtasis kartinis laikas – dabartinėje lietuvių kalboje. Rečiau pasitaiko būtojo dažninio ir būsimojo laikų formos (nuolaidos konstrukcijų su būtojo dažninio laiko formomis senuosiuose raštuose nerasta).
Šalutiniame ir pagrindiniame sakiniuose paprastai yra vartojamos identiškos, sutampančios veiksmažodžio formos (išskyrus konstrukcijas su liepiamąja nuosaka šalutiniame sakinyje); tačiau veiksmažodžio formos gali ir nesutapti. Tik būtojo dažninio ir būsimojo laikų formos paprastai sutampa (jei šalutiniame sakinyje būtasis dažninis laikas, tai ir pagrindiniame – būtasis dažninis arba būtasis kartinis laikai; jei šalutiniame sakinyje būsimasis laikas, tai pagrindiniame – taip pat būsimasis laikas).