Lingvistikoje dažnai sutapatinama ekspresyvumas ir emocionalumas. Tuo tarpu šios sąvokos skirtingos.
Ekspresyvumas – tai išraiškingumas, kuris pagražina kalbą, padaro ją vaizdingesnę, spalvingesnę, sodresnę.
Emocionalumas, atvirkščiai, – tai kalbančiojo asmens sugebėjimas perteikti savo jausmus, savo išgyvenimus, perduoti savo požiūrį į realią tikrovę.
Emocionaliniais žodžiais straipsnyje siūloma laikyti tik tuos, kurie išreiškia tam tikrą kalbančiųjų įvertinimą, jų jausmus bei išgyvenimus, o ne tokius žodžius kurie nusako tik jausmo sąvoką (t. y. “tam tikrų psichinių procesų logines kategorijas”, kaip nurodo V. Zvegincevas), pavyzdžiui, “mirtis”, “niekšybė”, “meilė” ir pan.
Šalia nurodytos problemos straipsnyje keliamas taip pat klausimas apie žodžio emocionalinio atspalvio įtraukimą į jo leksinės reikšmės sudėtį.
Nustatyta, kad kalbinių vienetų emocionalumą apsprendžia žodžių leksinės savybės arba vaizdingumas, jų funkcionalinė-stilistinė charakteristika ir jų kontekstualinis pavartojimas. Prieinama išvada, kad pirmais dviem atvejais emocionalumas yra pastovus žodžių leksinės reikšmės elementas, o trečiuoju atveju emocionalinis atspalvis pasireiškia tik kontekste, pavartojus kalbinį reiškinį neįprastoje jam leksikinėje aplinkoje arba neatitinkamame funkcionaliniame stiliuje.