Straipsnyje nagrinėjama vokiškosios ir itališkosios sudaiktavardintos bendraties atitikmenų lietuvių kalboje problema. Atkreipiamas dėmesys į tarpinę bendraties padėtį tarp daiktavardžio ir veiksmažodžio: pabrėžiama nominali bendraties kilmė iš sustabarėjusio netiesioginio linksnio bei jos vieta veiksmažodžio sistemoje. Sudaiktavardinta bendratis vokiečių ir italų kalbose gali atlikti sintaksines daiktavardžio funkcijas bei pasižymi formaliomis šių kalbų daiktavaržių ypatybėmis, t. y. gali eiti kartu su artikeliu, įvardžiu, būdvardžiu ar daiktavardžio kilmininku išreikštu pažyminiu bei šautiniu pažyminio sakiniu. Kadangi lietuvių kalboje artikelių nėra, negalima ir vokiečių bei italų kalbai analogiška bendraties nominalizacija. Daroma išvada, kad sudaiktavardintos bendraties kaip abstraktaus daiktavardžio, kuris gali įgyti ir konkrečią reikšmę, atitikmuo lietuvių kalboje yra -imas/-ymas priesagų pagalba sudaryti daiktavardžiai. Dauguma jų yra abstraktūs, tačiau nemažai tokių daiktavardžių turi ir konkrečią reikšmę. Paskutinio skyriaus pabaigoje parodomas bendraties ir veiksmažodinių abstraktų santykis, atskleidžiamos lietuvių kalbos bendraties ypatybės, kurios ją priartina prie daiktavardžio – tai jos kaip veiksnio, papildinio, tikslo aplinkybės bei nederinamojo pažyminio funkcijos sakinyje. Atkreipiamas dėmesys ir į okazinį bendraties naudojimą šnekamojoje kalboje, kai ji labiausiai priartėja prie sudaiktavardintos bendraties vokiečių bei italų kalbose galėdama prisijungti ir formalų daiktavardžio palydovą, pvz. įvardį.