Straipsnyje bandoma apžvelgti Klaipėdos vardo kilmės aišikinimų istoriją. Klaipėdos vardo kilmė pradėta aiškinti jau XIX a. pabaigoje. L. Pasargė kildino Klaipėdos vardą iš la. klajš “lygus” ir pėda “padas, pagrindas”. Tai vardas reikštų “lygi vietovė”. Jakobas Lietuvių literatūros draugijos “Pranešimuose” rašė, kad pajūrio miestą šaukiam Klaipėda, nes čia klaipo (duonos) ėdama. Šią etimologiją kritikavo A. Dirikis. Sekdamas L. Pasarge, jis sakė, kad Klaipėdos vardą veikiau galima kildinti iš la. klajš “lygus” ir pėda “pagrindas”, kas reikštų “lygus pagrindas, lygi vietovė”. J. Zembrickis abejoja dėl Klaipėdos vardo kilmės iš junginio “žema, lygi vieta”, nes pajūris prie Klaipėdos visur žemas. Jis siejo antrą komponentą su senovine pilimi Pois. Šis žodis aptinkamas tokiuose senuose Kuršo vietovardžiuose kaip Rodepois. Savo aiškinimo J. Zembrickis nepateikė.
K. Būga, nagrinėdamas germanų skolinius kvietį ir kliepą, pateikė kartu ir Klaipėdos etimologiją. Pagal autorių kuršių žodis klaipas “duona” išsilaikė iki šių dienų Klaipėdos miesto varde. Lietuviškai miesto vardas verstinas *Duonėda, t. e. “duonos ėdėja (sc. pilis)”. J. Endzelynas kildino Klaipėdos vardą iš la. klajš “lygus” ir gr. pedon “žemė, kraštas”. Pagal tai Klaipėdos vardas reikštų “lygus kraštas, iškišulys”. Tai sunkiai įtikima, nes čia jungiami per daug tolimų kraštų žodžiai.
P. Skardžiui K. Būgos etimologija pasirodė per daug aiški. J. Gerulis iškėlė mintį, kad miesto vardas galėjo kilti iš asmenvardžio arba bendrinio vardo *klaipėda. Šiai idėjai pritarė ir toliau ją plėtojo P. Skardžius. Pagal P. Skardžių Klaipėda reikštų asmenį, kuris klaipo pėdas, kleipia (lie. kleipti “kreivai minti”).
R. Šmitleinas atmetė K. Būgos bei P. Skardžiaus aiškinimus. Jis Klai-pėdos antrąjį komponentą siejo su tokiais tikriniais vardais kaip Grikpėdis, Lampėdis, kurių antrasis komponentas pagal autorių turėtų reikšti “laukas”, nors lie. pėda tokios reikšmės ir neturi. Pirmąjį komponentą R. Šmitleinas linkęs laikyti skoliniu iš suomių-ugrų kala “velenas, ritinys”. Taigi Klaipėda būtų “laukas, kur velenu traukiami laivai iš jūros” E. Frenkelis laiko tokią etimologiją nepriimlina.
A. Salys grįžo prie J. Gerulio ir P. Skardžiaus nuomonės, kad Klaipėdos vardas turėtų būti asmenvardinės kilmės, t. y. *klaipėda “asmuo, kuris klaipo pėdas, kleivys, klišis”. A. Salio nuomone, liaudies etimologija “duonėda” per aiški ir romantiška, ji neturi analogiškų vardų.
Mano nuomone, senoji liaudies bei ja paremta K. Būgos etimologija (Klaipėda = klaipas + est) pati patikimiausia. Kuršių bei latvių žodis klaips (lie. kliepas) skolintas iš germanų kalbų. Germanų *hlaiba “duona” buvo paplitęs dideliu spinduliu. Šiuo žodžiu buvo pavadintas naujas duonos kepimo būdas. Žodis sklido po slavų, baltų bei suomių-ugrų kraštus. Jis turėjo palikti pėdsakus toponimikoje. Rusijos šiaurėje suomių toponimas Lejpanieni verčiamas į rusų kalbą Chlebnonavolok arba Chlebnavolok “duonos pusiasalis” (suomių leipä “duona” – irgi skolinys iš germanų kalbų – ir nieni “pusiasalis”). Analogiškas atvejis yra Graikijoje. Vietovardis Xlempotsari yra vertinys iš serbų-kroatų Chlebopečari, o gal iš hlebožder “duonos ėdėjai”. Bulgarijoje yra toponimas Chlebovo, Galicijoje Dunino, kuris galėtų būti baltiškos kilmės.
Vokiečių mėginimas Klaipėdą pavadinti Naujuoju Dortmundu nepavyko, nors buvo jau gautas leidimas ir pritarimas. Vyko nuolatinės kovos su žemaičiais, kas ir sutrukdė rūpintis tokiais dalykais. Miestas vietinių gyventojų ir toliau buvo vadinamas Klaipėda, o vokiečiai jį vadino Memeliu, kuris išsirutuliojo iš Nemuno vardo.