Straipsnyje nagrinėjama laiko suvokimo transformacija viduramžiuose. Tiriamoji medžiaga – XI-XVI a. vokiečių religinė ir pasaulietinė literatūra. Laiko suvokimui analizuoti buvo pasirinktas laiko prieveiksmis (Temporaladverb). Straipsnyje pateikiamos linijinio ir ciklinio laiko sampratos bei sukuriamas metodologinis pagrindas laiko suvokimui tirti.
Tyrimo metu nustatyta, kad ciklinis laiko supratimas viduramžiuose prarado dominuojančias pozicijas. Ciklinio laiko išstūmimo procesas religinėje literatūroje vyko sparčiau nei pasaulietinėje.