Vienas svarbiausių Leonovo kūrybos žmogaus koncepcijos aspektų – mintis apie genetinį, kraujo ryšį žmogaus su jį pagimdžiusiu pasauliu. Šiuo atžvilgiu ypatingą reikšmę įgauna sudėtinga savitarpio apykaita, kuri pastoviai vyksta tarp asmenybės ir ją suformavusios aplinkos, tarp žmogaus ir jį pagimdžiusios žemės.
Herojaus ir Tėvynės santykiai, simbolizuojantieji jų genetinius, gamtiškus, nesugriaunamus ryšius, Leonovui tampa savotiška tipizacijos priemonė. Rašytojo kūryboje jie yra pirminis žmogaus charakterio pagrindas, kuriuo grindžiami ir iš kurio išplaukia kiti, jį apsprendžiantieji bruožai, šerdis, apie kurią formuojasi tas charakteris, pagrindinė jo vystymosi stumiamoji jėga. Įrodinėdamas – žmogaus jėga nuo Tėvynės, nuo jo santykių su ja gilumo ir glaudumo – Leonovas daro herojaus ir Tėvynės santykius asmenybės dvasinės vertės kriterijumi ir tuo pat metu – tos asmenybės, žmogaus charakterio formavimosi priemone.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.