Totorių žemėvalda Vilniaus gubernijoje XIX amžiaus antroje pusėje–XX amžiaus pradžioje

Santrauka

Lietuvos totorių žemėvaldos raidos XIX a. antrojoje pusėje neveikė apribojimai, taikyti po
1863 m. sukilimo. Jų nelietė 1865 m. gruodžio 10 d. įsakas, kuris draudė „lenkų kilmės“ bajorams įsigyti žemės devyniose Vakarų gubernijose. Šią išimtį totoriai išsiderėjo iš valdžios, primindami jai savo nuopelnus ir deklaruodami ištikimybę Rusijos imperatoriui. Surinkus informaciją apie Lietuvos totorių skaičių, materialinę padėtį, gyvenimo būdą ir patikimumą, nutarta totorius teisiškai atskirti nuo „žemvaldžių lenkų“, panaikinti jiems kontribuciją, užsitikrinti jų lojalumą ir taip galutinai išspręsti „totorių klausimą“. 1867 m. liepos 22 d. Ministrų komitetas priėmė nutarimą Lietuvos totoriams žemėvaldos srityje taikyti lengvatas, skirtas rusams ir protestantams. 
Tautinės diferenciacijos politinis dėmuo sudarė totoriams sąlygas pasigerinti materialinę padėtį ir kai kuriems jų tapti stambiais žemvaldžiais. Vilniaus gubernijoje stambesnių dvarų įsigijo totoriai karininkai ir valdininkai. Žemės rinkoje ypač aktyvūs buvo Ašmenos apskrities totoriai. Totorių kilmės žemvaldžiai nuosekliai pirko dvarus visą XIX a. antrąją pusę ir XX a. pradžioje. Sandoriuose paprastai vyravo ne stambūs, bet vidutinio dydžio ir smulkūs dvarai arba tiesiog žemės sklypai. Lietuvos totorių žemėvaldos struktūra mažai skyrėsi nuo kitų bajorų žemėvaldos struktūros, kurioje vyravo smulki žemėvalda. Naujai įsigyjama žemė XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje nedaug keitė totorių gyvenamą agrarinį arealą. Jis išliko gana tradicinis, nes totoriai stengėsi pirkti dvarus ir žemę ten, kur tankiau gyveno jų tautiečiai.