XIX a. pabaigoje „Litvako“, LDK žydo, samprata išplito visame žydų pasaulyje. Litvakas pasižymėjo kaip griežtas misticizmo oponentas, racionalistas, radikalas, žmogus, savitai vartojantis jidiš kalbą, ir šaltos, šiaurinės šalies gyventojas, turintis įpročius, atitinkančius to krašto bruožus. Šiame straipsnyje siekiama analizuoti tokio įvaizdžio atsiradimą. Tvirtinama, kad XVIII a. pabaigoje LDK žydų situacija iš esmės nesiskyrė nuo Lenkijos žydų padėties. Specifinių bruožų turinčio „Litvako“ įvaizdžio atsiradimas yra greičiau XIX a. rezultatas. Tuomet padidėjo žydų mobilumas Rytų Europoje ir jų kontaktai. Tai kartu paskatino religinius ginčus tarp išplitusių chasidų ir mitnagetų, pabrėžiančių Toros svarbą ir priešiškų karštai misticizmo praktikai. Kartus Lietuvoje atsirado ir nuosaikesnė chasidizmo forma – Habad judėjimas. Kita veiksnys, formavęs „Litvako“ tapatybę, buvo Haskalos savitumas Lietuvoje, pabrėžiančios hebrajų kalbos ir tradicijos reikšmę. Pagaliau, nesant šiame regione vieningos dominuojančios nacionalizmo formos, čia stiprėjo žydų autonominė savimonė, visų pirma Sionizmas. Be to, ekonomiškai atsilikusiame regione, kuris XIX a. nepatyrė bent kiek spartesnės pramoninės raidos, išaugo socializmo judėjimas, ypač Bundas.
This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.
