Straipsnis skirtas Arvydo Šliogerio filosofijos ontologinių nuostatų tyrimui, jame analizuojamos ir lyginamos Šliogerio ir Baudrillard’o tikrovės ontologinio statuso traktuotės. Šliogerio filosofijoje tikrovės ontologinis statusas tematizuojamas parodant ir tai, kas yra, ir tai, kas nėra tikrovė. Baudrillard’as tikrovės ontologinį statusą įvardija negatyviai tematizuodamas tik tai, kas nėra tikrovė. Šliogerio filosofija yra grindžiama paradoksalia ontologine prielaida, jog metadiskursyvinė tikrovė funkcionuoja kaip galutinis neredukuojamas referentas, kuris savo ruožtu traktuojamas kaip juslinė substancija (Esmas). Tačiau pati juslinė substancija, nors ir būdama pamatiniu principu, įgalinančiu prasmingumą, pati negali būti adekvačiai įvardyta ex definitio, nes ji iš principo esti neredukuojama į jokį prasminį darinį ir juo labiau į prasminę sistemą. Baudrillard’o filosofija grindžiama semiologiniu reduktyvizmu, t. y. prielaida, kad prasminės nuorodos į metadiskursyvinę tikrovę yra autoreferentiški simboliniai konstruktai (simuliakrai), todėl bet koks bandymas ir apčiuopti tikrovę, ir apibrėžti ją pozityviai tesukuria negatyvų efektą, t. y. spontanišką ir neišvengiamą kitų autoreferentiškų simbolinių konstruktų gamybą.
Pagrindiniai žodžiai: Tikrovė, simuliakras, Baudrillard’as, Šliogeris, ontologija.
Positive and Negative Thematization of Reality: Šliogeris and Baudrillard
Mantautas Ruzas, Marius P. Šaulauskas
Summary
The article aims to elucidate the dialectical nature of the most fundamental ontological tenets of Šliogerian philosophy while contrasting them to Baudrillard’s interpretation of the ontological status of the Real. In contrast to Šliogeris who thematizes the Real both in terms of what it is an what it is not, Baudrillard proceeds in a negative way only by showing what the Real is not. Šliogeris’ philosophy is based on a paradoxical ontological argument that the metadiscursive Real functions as the final non-reductive referent conceptualised as the ultimate perceptual substance (Isness). As an ultimate metaphysical principle, it serves as a core of experience, although it cannot be adequately described ex definitio or else somehow reduced to any meaningful counterpart of the conceptual system. Baudrillard’s philosophy, on the contrary, is based on the principle of semiological reductionism, i.e. on the premise that all meaningful links to metadiscursive reality follow the self-referential logic and therefore are merely interrelated symbolic constructions (simulacra) precluding any direct access to the Real and not only to its positive (cataphatic) articulation.
Keywords: the Real, simulacrum, Baudrillard, Šliogeris, ontology.