Humanistinė tendencija sociologijoje ir socialinės realybės problema

Santrauka

Straipsnyje analizuojami keblumai, su kuriais susiduria humanistinės orientacijos socialinė teorija, siekianti pagrįsti visuomenės gyvenimo, kaip besiskiriančios nuo gamtos savitos realybės, pažinimo galimybę. Detaliau aptariami socialinio pažinimo pagrindimo keblumai W. Dilthey'aus, M.Weberio, A. Schutzo teorijose. W. Dilthey'us manė, kad žmogaus pasaulio ir istorinių kultūros formų pažinimas yra įmanomas dėl to, kad gali būti pagrįstas socialinio gyvenimo subjektyvumu. M. Weberis teigė, kad socialinio gyvenimo raiška yra funkcinė, todėl jo pažinimas turi būti orientuotas į socialinių veiksmų nagrinėjimą, jų prasmės atskleidimą. Šiuolaikinė fenomenologinė sociologija toliau plėtoja M. Weberio idėją apie subjektyvių žmogaus prasmių aiškinimą. Visuomenės tyrinėtojas turi atsižvelgti į tai, kad socialinių veiksmų prasmės yra dviejų eilių. Pirmą eilę sudaro sveiko proto konstruktus pasitelkus interpretuojamas pasaulis, antrąją – socialinių mokslų konstruktai. Dviejų prasmių eilių išskyrimas suponuoja reikalavimą neatitrūkti nuo pirminių konstruktų, kita vertus, suponuoja tam tikrą atsiribojimą - nusistatymą pirminių konstruktų atžvilgiu.