Autoriaus tyrinėjimų objektas yra segės, kurios sudaro “segių su lenkta kojele” grupę. Dabartiniai Vakarų Europos archeologai aisčių gyventame areale nesuranda lankinių dvinarių segių “protėvynės”. Tačiau šis tariamai aiškus atsargumas netenka prasmės žvilgtelėjus į lankinių segių radinius istoriniame Altmarko regione (Mecklenburg-Vorpommern). Šie radiniai yra ne kas kita kaip vėlyvųjų Romos imperijos provincijų C1a periodo pabaigos A V grupės segių “barbariška” atmaina. Germanijos gyventojai pradėjo gaminti lankines A VI, 181 tipo seges, o Gintaro krašto gyventojai sukūrė A VI, 162 tipo seges, archeologinėje literatūroje vadinamas arbaletinėmis. Būtent šios segės Baltijos regione IVa. pab.–V m. e. a. tapo lankinių segių su lietine užkaba, paplitusių visame Barbarikume, prototipais.
Sudėtingesnė lankinių žieduotųjų segių kilmės ir raidos problema. Kaip ir N. Åbergas, A. K. Ambrozas laiko jas daugiausia Baltijos regiono segėmis, kur jos, anot Ambrozo, pasirodo III a. K. Godlowskis šio AVII, 211 tipo segių atsiradimą Vakarų baltų ir Wielbarko kultūros areale datuoja C1b periodu. Galima tik spėlioti, kur ši produkcija buvo gaminama, tačiau segių gamintojų ryšiai su Limesu labai aiškūs pagal gamybos metodus: kojelės sulenkimo būdas ruošiant užkabą Gintaro krante jau buvo taikytas darant AVI, 162 tipo seges.
Minėtos segės, kurios yra AIV, 81 ir AVII, 211 tipų segių barbariška modifikacija, N. Åbergo traktuojamos kaip Å2 (= AVI, 167) tipas ir datuojamos III a. antrąja puse, toli gražu neprilygsta B1–B2 periodų Sambijos meistrų produkcijai. AVI, 167 tipo segės, puoštos žiedais – svarbiausias tiek Sambijos C1–C2, periodo senienų, tiek Wielbarko kultūros sinchroninės Cecelių fazės požymis. Susijusios su pastarąja faze Lubovidzo fazės moterų nešiosenos detalės ryškiai skiriasi nuo kostiumo elementų ir toli nuo Baltijos, Černiachovo kultūros areale, siedinamos su gotiška tradicija. Reikia manyti, kad tokių nešiosenos detalių su A VI, 167 tipo segėmis atsiradimas Gintaro krante taip pat aiškintinas gotiškomis tradicijomis.