Pietrytinių žemaičių tarmė XIX a. pradžioje turėjo geriau išlaikytą tradicinę fonologinę sistemą negu dabartinės jos šnektos. Kaip matyti iš S. Stanevičiaus rašybos, tuo metu dar nuosekliai laikytasi žemaitiškojo garsų dėsnio (*ti̯a, *di̯a > te, de, bet *ti̯u, *di̯u >č̑u, ǯ̑u ir pan.), žodžio pradžioje tebekontrastavo a- ir e-. Galimas dalykas, kad trumpieji nežemutiniai balsiai, dabar realizuojami kaip i̱, u̱, S. Stanevičiaus laikais bus skambėję atviriau: ẹ, ọ. Neabejotinai atviri buvo tvirtapradžių dvigarsių, atliepiančių bk ìR,ùR, pirmieji sandai: tarta maždaug ẹ́∙R, ọ́́∙R. Vėliau poeto gimtosiose vietose šie garsai, galima sakyti, sutrigarsėjo - virto į íeR, úoR.
Labai gerai skirtos priegaidės – S. Stanevičius jas be klaidų žymi kai kuriuose tekstuose (akūtą – laužtiniu arba riestiniu ženklu, cirkumfleksą – kairiniu arba dešininiu).
This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.