1913 m. K. Būga atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje yra tokių vedinių iš liepos (Tilia L.) pavadinimo kaip du Šiaulių apskrities kaimai Lieporai ir viena upė Lieporа (dabar – Liepõrai, Lieporiaĩ ir Liẽporas). Tačiau iki šiol minėtos formos nebuvo ištirtos.
Serbų kalboje vartojamas žodis лѝпāр ‘liepynas’, turintis gausių refleksų Serbijos ir kaimyninių šalių vietovardžiuose (pvz., kalnas Лѝпāр ir t.t.). Serbų priesaga -ap šiuo atveju turi kolektyvinę reikšmę, kurią galima įžiūrėti atsakančioje lietuvių priesagoje -oras (plg. Liẽporas). Tas pats formantas glūdi ir prūsų kalno pavadinime Lepare (Semba, 1331 m.).
Taip rekonstruojama serbų (pietų slavų) bei lietuvių (rytų ir vakarų baltų) bendra izoglosa, leidžianti, viena vertus, pakoreguoti tam tikrus teiginius apie praslavų kalbą ir jos žodžių darybą, kita vertus, suteikianti baltų kalbų reliktams slavišką bei indoeuropietišką kontekstą.
This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.