Vienas iš labiausiai ginčijamų klausimų germanistikoje yra veiksmažodžių daryba su pirmuoju komponentu prieveiksmiu–prielinksniu tipo “nach”, “zu”. Į minėtus veiksmažodžius žiūrima kaip į: 1) sudurtinius veiksmažodžius, 2) išvestinius veiksmažodžius, 3) veiksmažodžius su prefiksoidu, 4) žodžių junginius.
Šiame darbe nagrinėjamas veiksmažodžių su pirmuoju komponentu “zu” derinamumas, jų jungimasis su papildiniais, remiantis veiksmažodžių valentingumu. Autorė vartoja terminą “struktūrinis-semantinis valentingumas”, kuris apima veiksmažodžio kairįjį ir dešinįjį valentingumą, jo būtiną ir fakultatyvinį derinamumą, kategorinį, individualų ir kontekstinį valentingumą.