Ударение как один из компонентов интонации современного французского языка
Articles
А. Скупас
Published 1967-12-01
https://doi.org/10.15388/Knygotyra.1967.18951
PDF

How to Cite

Скупас, А. (1967) “Ударение как один из компонентов интонации современного французского языка”, Kalbotyra, 15, pp. 77–91. doi:10.15388/Knygotyra.1967.18951.

Abstract

Prancūzų k. kirčio problema nėra galutinai išspręsta iki šiol. Trys pagrindiniai klausimai jaudina visą eilę lingvistų: fizinė kirčio prigimtis, antrinių kirčių egzistavimas ir dezakcentuacijos procesas. Visais šiais klausimais lingvistų-teoretikų nuomonės yra skirtingos. M. Gramono manymu, prancūzų k. kirčiuotas skiemuo išsiskiria iš kitų skiemenų tarpo savo jėga (intensyvumu), A. Rigo – tono aukštumu, P. Delatro – ritminiu ilgumu ir pan.

P. Pasy ir R. Rudė pripažįsta antrinių kirčių egzistavimą žodžiuose ir žodžių grupėse, K. Nyropas užima svyruojančią poziciją šiuo klausimu. Nėra vieningos nuomonės ir dezakcentuacijos (kirčio praradimo) klausimu. L. Ščerba ir daugelis kitų teoretikų tvirtina, jog prancūzų k. žodžiai ritminėje grupėje ištariami vienodai, išskyrus paskutini tos grupės skiemenį, ištariamą su tam tikra jėga, kitaip sakant, žodžiai, užimdami pradinę ritminės grupės poziciją, praranda savo kirtį. Tačiau su tuo nesutinka prof. K. Baryšnikova. Ji išreiškia hipotezę, kad žodžiai ir akcentinės grupės pradžioje išlaiko kai kurias kirčiuotam skiemeniui būdingas savybes.

Tokios prieštaraujančios nuomonės visais šiais klausimais paskatino straipsnio autorių pravesti eksperimentinį tyrinėjimą ir nors dalinai pabandyti išspręsti šią problemą.

Visa eksperimentinė medžiaga buvo suskirstyta serijomis ir užrašyta į intonografą. Tyrinėtieji žodžiai susidarė iš balsių a, e, i ir priebalsių p, l, k, ir jie buvo išdėstyti įvairiose akcentinių grupių pozicijose (pradžioje, vidury, gale). Peržiūrėjus gautus rezultatus, paaiškėjo, kad kirčiuotas skiemuo visu šimtu procentų išsiskiria iš kitų skiemenų tarpo savo ritminiu ilgumu; intensyvumas vaidina antraeilį vaidmenį; tonas gi atlieka komunikatyvinę akcentinės grupės funkciją ir, priklausomai nuo žodžio padėties toje grupėje, jis kirčiuotame skiemenyje yra aukštesnis arba žemesnis. Pagrindinis kirtis krinta ant paskutinio akcentinės grupės skiemens.

Skiemenys akcentinės grupės pradžioje turi antrinį arba trečio laipsnio kirtį. Skiemenys dezakcentuacinėje padėtyje išlaiko kai kurias kirčiuotumo savybes, visų pirma ritminį ilgumą, kuris realizuojasi priebalsio sąskaita.

Eksperimentiniai rezultatai apskritai sutampa su akustinio-auditorinio stebėjimo rezultatais ir yra labai artimi P. Delatro tvirtinimui, jog tik ritminis ilgumas yra būdingas kirčiuotam skiemeniui dabartinėje prancūzų kalboje.

PDF

Downloads

Download data is not yet available.