Adelungo 1782 M. gramatika turi bruožų, kurie būdingi kai kurioms šiuolaikinėms vokiečių kalbos gramatikoms.
Pirmiausia tai liečia kalbos dalių nagrinėjimą; jis išdėstytas ir morfologijoje, ir sintaksėje, panašiai kaip Brinkmano gramatikoje (Brinkmann, 1971), kurioje tokia analizė yra teoriškai pagrindžiama.
Plačios teorijos, aiškinančios minėtą išdėstymą, Adelungo darbe nerandame. Tačiau iš atskirų pastabų ir iš medžiagos nagrinėjimo išaiškėja, kad Adelungas, kaip ir Brinkmanas, laikosi nuomonės, jog tos pačios kalbos dalys galinčios atlikti funkcijas žodžių grupėje, sakinyje ir tekste. Be to, Adelungas, kaip ir Brinkmanas, nagrinėja jungtukus ir įvardžius kaip kalbos dalis, sukurtas tekstui.
Nors Adelungo sintaksėje neišskiriamas tekstas kaip vienetas, tačiau daugelis reiškinių nagrinėjama tekste. Tai ypač liečia būtųjų laikų vartojimą.