Literatūrine kalba kalbančių kapsų, veliuoniškių ir dzūkų priegaidžių tyrinėjimas leidžia padaryti šias išvadas: 1. tvirtapradžių ir tvirtagalių balsių intensyvumo lygio skirtumas kvazihomonimuose priklauso nuo diktoriaus tarmės ir individualių jo savybių; 2. diktorių D1, D2 yra intensyvesnės tam tikros tvirtapradžių balsių dalys, o diktoriaus D4 - tvirtagalių; 3. norint nustatyti intensyvumo savarankiškumo laipsnį tariant priegaides, reikia skirti tendenciją rodantį skirtumą, sudarantį mažiau negu 10%, ir esminį (klausa suvokiamą) skirtumą, sudarantį 10% ir daugiau; 4. tvirtapradžių ir tvirtagalių balsių tam tikrų dalių intensyvumo skirtumas, rodantis tendenciją (pagal ž. kr. P = 0,05 “+”), būdingas ir kapsų, ir veliuoniškių tarmių atstovams, o esminis, rodantis tendenciją - tik kapsui D4. Dzūkų tarmės atstovo (diktoriaus D5) balsių intensyvumo skirtumas priegaidėms diferencijuoti vaidmens beveik nevaidina; 5. kadangi įvairių tarmių (kartais ir tos pačios tarmės) atstovai, kalbėdami literatūrine kalba, priegaidės akustiniam efektui sudaryti intensyvumą naudoja skirtingai, tai negalima ieškoti jo schemos, bendros kelių tarmių atstovams.