SONEČKOS NAUJAUSIOJE RUSŲ PROZOJE: SOFIJOS MITOLOGEMOS MENINĖ TRANSFORMACIJA
Natalija Kovtun
Santrauka
L. Ulickajos apysakoje „Sonečka“ primenama ne viena kultūros tradicija, atgyja antikos, judaizmo, rusų klasikos siužetai, tačiau pagrindinis struktūrą formuojantis motyvas yra Sofija – pasaulio siela. Mistinis mokymas, amžinąjį moteriškumą laikantis svarbiausia figūra būties harmonijos paieškų kelyje, šiuolaikinei rašytojai įdomus ir savo dėmesiu socialinės lyties problematikai. Apysakoje remiamasi svarbiausiais gnosticizmo mitais, kurie sudarė vadinamosios sofiologijos pagrindą, ignoruojant jų mistinį turinį.
Pagrindiniame apysakos siužete žaidžiama Pigmaliono „kompleksu“, išplėtotu V. Solovjovo poezijoje bei filosofijoje. Apysakos poetika pagrįsta kultūrinių praeities mitų veidrodiniu atspindėjimu, parodijavimu, priešingybių suartinimu bei tradicinių vertybių sistemos sukeistinimu, tačiau ja siekiama ne tik ironiškai permąstyti senus motyvus, bet ir sukurti naują meninį kodą. Vienu iš esminių visatos dėsnių vadinamas žaidimo dėsnis, o personažų sistema apysakoje grindžiama jų santykiu su žaidimo/kūrybos vertybe, todėl vienas veikėjas tampa režisieriumi/demiurgu, o kiti – veikėjais/marionetėmis.