Fizinio suvaržymo taikymas psichiatrijos profilio pacientų slaugoje yra itin aktuali ir kompleksinė problema, kelianti etinių, teisinių, moralinių, psichologinių ir klinikinių iššūkių psichikos sveikatos slaugytojams. Šie iššūkiai yra tiesiogiai susiję su medicinos darbuotojų emocine sveikata, būtinųjų slaugos priemonių užtikrinimu ir terapine komunikacija su pacientais. Moksliniu požiūriu fizinio suvaržymo priemonių taikymas psichiatrinėje slaugoje aprašytas plačiai, tačiau subjektyvios slaugytojų patirtys taikant fizinės intervencijos procedūrą Lietuvoje tyrinėtos mažai. 2013 metais Petrini išsiaiškino, kad tiek psichologinė, tiek fizinė agresija ligoninėje kyla iš įvairių šaltinių, kuriai suvaldyti naudojamos ir fizinio suvaržymo priemonės, tačiau pabrėžiama, kad šios priemonės neturi jokios terapinės reikšmės ir yra nesuderinamos su žmogaus teisėmis. Straipsnyje analizuojami kokybiniai duomenys atskleidžia, kad nors fizinio suvaržymo priemonės taikomos tik kraštutiniais atvejais, tai visada yra susiję su psichikos sveikatos slaugytojų patiriama psichologine įtampa bei turi neigiamos įtakos sėkmingai slaugytojo ir paciento komunikacijai ateityje. Atliktas kokybinis tyrimas, kuriame dalyvavo 14 psichikos sveikatos slaugytojų, atskleidė, kad jų patiriamą stresą lemia informacijos ir žinių stoka apie fizinio suvaržymo priemonių taikymo indikacijas. Straipsnyje taip pat aptariama, kokias įveikos strategijas naudoja slaugytojai, siekdami sumažinti psichologinę įtampą klinikinėje praktikoje.