O kas toliau?

Abstract

Straipsnyje svarstomos lietuvių literatūrologijos ateities perspektyvos, jos metodologijos atnaujinimo galimybės. Teigiama, kad tyrinėjant literatūrą svarbiausia nepamiršti, jog rašytojo individualybė neprivalo ištirpti globaliniuose literatūros proceso apibendrinimuose ir kūrinio struktūros analizėje. Ji yra viską lemiantis kūrinio subjektas. Joje kryžiuojasi mūsų visuomeninės istorinės raidos keliai ir nacionalinio mentaliteto savybės. Naujųjų tyrinėjimo metodų tikslas turėtų būti ne universalių teorijų iliustravimas lietuvių literatūros pavyzdžiais, bet jos savitos logikos atvėrimas. Todėl istorinė poetika yra galbūt reikalingiausia būsimų fundamentalių darbų sritis. Pabrėžiama tarmės substrato vaidmens ištyrimo būtinybė. Istorinė poetika, tirdama mūsų meninio mąstymo formuotes, turėtų aiškinti jų genezę, raidą bei savitumą pasaulinės literatūros kontekste, nevengdama genetinių ir tipologinių lyginimų. Aptariama šiuolaikinės literatūrologijos metodologija.