Ide. dalelyčių tyrimų pažanga (ypač supletyvinės balsių *i, *o ir *u kaitos sistemos pripažinimas) įgalina, netgi verčia reinterpretuoti kai kurias gerai žinomas lietuvių kalbos dalelytes ir morfemas. Imperatyvo priesaga -ki- susiejama su ide. nežymimąja enklitine dalelyte *ku̯id, taip pat randama ir ikì < ide *1. h2í ku̯íd „iki ko?“. Pastarosios pirmasis komponentas *h2í „prie, palei“ jau ide. laikais išsirutuliojo į 2. *h2í „prie to; ir; taip pat, irgi“, siejamą su lie. ir (plg. Homero ἰδέ, sl. i < 2.*h2í-h2i. Tolimesnė diferenciacija į santykinę dalelytę 4.* h2i (pvz.: ved. iva „kaip“, Homero ἵνα „kur“ ir go. sant. dalelytė -ei < 4.*h2í-h2i) yra tęsiama lie. ìt, id, idañt. Lie. nèva ir võs padeda rekonstruoti ide. *(s)u̯ṓ/a „taip“. Lyginant lie. aurè su protoindų-iranėnų *au̯rā́ „žemai; čia“ ir gr. δεῦρε „čia“ atkuriama imperatyvinė frazė *au̯‑Ø ré‑h1 „atsigręžk, žvalgykis“. Pagaliau mintis apie žodžio galo priebalsių duslėjimą, remiamą tokiomis formomis kaip tataĩ ir èš „aš“, laikytina nepagrįsta turint galvoje išlaikytus skardžiuosius priebalsius tokiais atvejais kaip kadà.
This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.