Rytų baltų galinių dvigarsių *-án, *-én raidos ir kitų su ta raida susijusių reiškinių tyrimas rodo, kad akūtinių galūnių trumpėjimo metu (maždaug XIII a.) egzistavo ne tik pagrindines lietuvių kalbos tarmės – žemaičiai ir aukštaičiai, bet ir „pietinės“ bei „šiaurinės“ žemaičių patarmės; „pietiniai“ žemaičiai jau turėjo būti suskilę į „pravarniškius“ ir „praraseiniškius“. Aukštaičių plote tuo metu jau buvo išsiskyrę vakarų aukštaičių, rytų aukštaičių ir vadinamųjų dzūkų arealai.
Keliama (bet smulkiau neargumentuojama) mintis, kad tam tikri būdingi žemaičių tarmės požymiai turėjo atsirasti ne vėliau kaip VII a. po Kr.
Straipsnio tekstą vokiečių kalba parengė doc. Jonas Kilius.
This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.