1. Teismų knygos rašybos sistema nesiskiria nuo XVI a. karališkųjų raštų rašybos (WRKS).
2. Galima drąsiai tvirtinti, kad bent didžiąją teksto dalį rašė raštininkai lietuviai. Tai matyti iš to:
a) lietuviškuose varduose grafiškai išskiriami lietuvių dvibalsiai ie, uo, (rašoma ue, yw, — 17 pavyzdžių);
b) slavų kilmės žodžiuose u ir ы painiojamos, t.y. u rašoma vietoje ы (51 pvz.) ir atvirkščiai — ы- vietoje u (33 pvz.). Tai rodo garsų u ir ы tarties svyravimą;
c) prielinksnis c sistemingai praleidžiamas prieš žodžius, prasidedančius c raide (25 pvz.); vengiama geminatos нн, painiojamos нн ir н.
3. Teismų knygos kalbai būdinga “akavimas”, “dzekavimas” ir “cekavimas”, ж, ч, ш, щ, ц ir р depalatalizacija, frikatyvinis h ir kitos baltarusių kalbai būdingos fonetikos ypatybės.
Lyginamoji teismų knygoje atsispindinčių baltarusių ir lietuvių fonetikos ypatybių analizė duoda naujos medžiagos, patikslinančios kai kuriuos baltarusių kalbos garsus, apie kuriuos iki šiol būdavo sprendžiama iš rašto paminklų, atsiradusių ne lietuvių kalbos teritorijoje. Tai, kad baltarusių kalbos žodžiuose nėra чю ir чя samplaikų, bet jos vartojamos lietuviškuose varduose, rodo baltarusių ч kietumą; tą patį galima pasakyti ir apie samplaiką рю. Kadangi lietuviškuose varduose po д ir т rašomas ы, galima spręsti, kad minkštieji baltarusių д ir т yra žymiai minkštesni už atitinkamus lietuvių kalbos priebalsius.
4. Gana stipri lenkų kalbos įtaka baltarusių kalbos fonetikai.
5. Teismų knygoje aptikta tik labai nežymių bažnytinės slavų kalbos įtakos pėdsakų (keturiais atvejais pavartotas dalyvis su щ šalia nuolat vartojamo dalyvio su ч).