Lietuvos Statuto maskviškis vertimas yra svarbus šaltinis: tyrinėjant XVII amžiaus rusų ir baltarusių kalbinius santykius.
Tačiau šio rašytinio paminklo tyrinėjimą komplikuoja tai, kad jis nėra datuotas.
Literatūroje, tyrinėjančioje Lietuvos Statuto XVII a. maskviškį vertimą, buvo pareikšta nuomonė, kad Lietuvos Statuto vertimo rankraštis priskirtinas maždaug 20-siems 40-siems XVII a. metams. Tačiau tiek J. Lappo spėjimas, tiek A. Solovjovo prielaida rėmėsi tik rankraščio popieriaus vandeniniais ženklais.
Neturint daugiau jokių kitų argumentų, vargu ar galima šią nuomonę laikyti visiškai pagrįsta. Pirmasis į tai atkreipė dėmesį prof. P. J. Černych, tyrinėdamas “1649 metų Teisyną”. Jo nuomone, vandeninių ženklų duomenys yra labai mažai patikima medžiaga, norint tiksliai nustatyti to ar kito rankraščio parašymo laiką, ypač turint vėlesnio laikotarpio paminklus.
Šiame straipsnyje mėginama, remiantis leksikiniais daviniais, pareikšti kai kuriuos samprotavimus, liečiančius Lietuvos Statuto maskviškio vertimo parašymo laiką. Autorė, panaudodama leksikinę medžiagą Lietuvos Statuto vertimo laikui nustatyti, vadovavosi tokiu metodu: 1) duoti etimologinę ir kiekybinę žodžio, sutinkamo tyrinėjamame tekste, charakteristiką; 2) nustatyti žodžio reikšmę, remiantis kontekstu; 3) panaudojant Senosios rusų kalbos kartoteką arba kitus šaltinius, stengtis susekti pirminę žodžio atsiradimo datą rašytiniuose paminkluose ir, remiantis visais šiais daviniais, pareikšti kai kuriuos samprotavimus apie vertimo atsiradimo datą.
Turimos medžiagos analizė leidžia daryti išvadą, kad leksikiniai faktai, nežiūrint į kai kuriuos prieštaravimus ir nesutapimus, daugiau kalba už tai, kad Lietuvos Statuto vertimas į rusų (didžiarusių) kalbą yra vėlesnės kilmės, atsiradęs maždaug antroje XVII a. pusėje.
Galimas dalykas, kad maskviškio vertimo atsiradimas yra susietas su G. Kotošichino vardu, kuris dirbo “Pasiuntinių Prikaze” nuo 1645 iki 1664 metų.