Vardažodiniai elementai, tarp kurių yra vienoks ar kitoks ryšys, gali būti sakinyje sujungti (coordonnés), prijungti (subordonnés) arba predikatyviniame santykyje vienas su kitu (sujet-verbe). Sujungimas lotynų kalboje galėjo būti nusakytas jungtuku arba derinant vardažodinius elementus linksniu, gimine ir skaičiumi. Taigi, sujungiamasis ryšys tarp vardažodžio elementų realizuojamas morfologiniame ir tik iš dalies sintaksiniame lygyje. Prijungimas ir predikatyvinis santykis lotynų kalboje reiškiami išimtinai morfologinėmis kategorijomis morfologiniame lygyje.
Senojoje prancūzų kalboje sujungimas taip pat dažniausiai buvo reiškiamas morfologiniame lygyje. Prijungime gi ir predikatyvinio ryšio reiškime įvyko žymūs poslinkiai. Morfologinės vardažodžio kategorijos sumažėjo iki minimumo, atsirado nauji faktoriai: prielinksninės konstrukcijos ir žodžių tvarka, kurie jau pačia savo prigimtimi priklausė sintaksei. Morfologinių kategorijų likučiai vardažodžio sistemoje (skaičius, giminė, linksnis) atlikdavo tik patikslinanti vaidmeni. Prijungiamasis ir predikatyvinis ryšys senojoje prancūzų kalboje realizuojami jau vien tik sintaksiniame lygyje. Vadinasi, senojo periodo pabaigoje vardažodžio sistemoje sintaksinis lygis visiškai nulėmė žemesnio – morfologinio – lygio vystymąsi.