Prielinksnis daiktavardinėje sintagmoje, atliekančioje veiksmažodinio papildinio funkciją, senojoje prancūzų kalboje turi dvejopą reikšmę. Pirmoje eilėje prielinksnis nurodo į tokios daiktavardinės sintagmos savarankiškumą, nes ji nebegali būti laikoma vien tik veiksmažodžiu nusakomo veiksmo tolimesniu reiškėju, kaip tai yra su paprastu beprielinksniniu papildiniu. Toks sintagmos savarankiškumas reikalauja ryškesnių kontūrų jos sintaksinei funkcijai paremti. Šią atramą prielinksninė daiktavardžio sintagma veiksmažodinio papildinio vaidmenyje randa labai padažnėjusiame artikelio vartojime.