Straipsnyje nagrinėjami du pagrindiniai senosios vokiečių aukštaičių kalbos vardinio tarinio klausimai: jungtis ir vardinė tarinio dalis, išreikšta daiktavardžiu. Gryna jungtimi laikoma dabartinėje vokiečių kalboje sein, werden ir bleiben, o senojoje kalboje tik wesan ir werdan. Vardinė tarinio dalis prie grynųjų jungčių vadinama predikatyvu (Prädikativ), o prie veiksmažodžių, turinčių jungties požymius kaip scheinen, dünken – predikatyviniu vardu (Prädikatsnomen).
Kai kurie daiktavardžiai, eidami predikatyvo funkciją, išlaiko tą seną indoeuropiečių vardų būklę, kada jie dar nebuvo aiškiai diferencijuoti į daiktavardžius ir būdvardžius (pvz., war); kiti aiškaus tipo daiktavardžiai predikatyve subūdvardėja, kaip, pavyzdžiui, not grupės žodžiai, dar kiti – pasikeičia ir pereina į būdvardžius (pvz., hold). Bendra išvada yra ta, kad daiktavardis predikatyve daugeliu atvejų netenka savo substancinės reikšmės ir pradeda reikšti veiksnio ypatybes lygiai taip kaip būdvardžiai. Šis reiškinys būdingas tiktai tiems daiktavardžiams, kurie eina su grynosiomis jungtimis.