Abstract
Šiame straipsnyje yra analizuojamas atsiradimo sampratos kitimas ankstyvųjų filosofų fragmentuose, be to, šiuo tyrimu bandoma paneigti Solmseno tezę, kad Epikūro spontaniško genesis atmetimas nėra susijęs su ikisokratine filosofija. Analizuojant parodoma, kad graikų kalboje veiksmažodis γ%γνεσθαι apėmė dvi genesis schemas: parentalinę ir transformacinę. Ikisokratiniai filosofai tik pamažu perėmė transformacinę genesis schemą. Herakleitas ir pitagorininkai naudojo savo filosofijoje transformacinę schemą, bet nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι šiai schemai išreikšti. Filosofinės γ%γνεσθαι vartosenos lūžio taškas buvo Parmenido atliktas loginės-erdvinės diferenciacijos tyrimas. Parmenido semantinė inovacija slypėjo naujoje prielinksnio παρ@ reikšmėje, kuri nurodė ne vien erdvinius, bet ir loginius santykius. Todėl Parmenido kalboje pasakymas γ%γνεσθα% τι παρ’ αųτ^ reiškė greičiau „gimti kažkam, skirtingam nuo paties“ nei „gimti kažkam šalia paties“. Parmenido tezė, kad genesis implikuoja neigimą, buvo perimta Meliso, tačiau pastarasis nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι išreikšti transformaciją. Norėdamas perteikti transformacinius arba kokybinius kitimus, jis vartojo (I) sudėtinius pasakymus (γ%γνεσθαι + būdvardis) arba (II) vartojo γ%γνεσθαι su priešdėliu, arba (III) rinkosi kitus žod žius: μετακοσμε½ν „pertvarkyti”, ¢τεροιοŅσθαι „pasikeisti (rūšies atžvilgiu)“, μεταπ%πτειν „pasikeisti“. Meliso vartosena rodo, kad jis kur kas tiksliau tematizavo atsiradimo ir transformacijos reikšmes nei Parmenidas. Vėliau ėjo du filosofiniai atsakymai į eleatų genesis kritiką. Empedoklis bandė sieti γ%γνεσθαι su φ&ειν ir jo vediniais, todėl jam genesis reiškė elementų susijungimą ir išsiskyrimą. Anaksagoras perėmė panašią genesis schemą, bet jam kiekviena transformacija privalėjo būti sąlygojama pirminės medžiagos. Šitaip Anaksagoras pradėjo taikyti genesis schemoje reguliarumo principą. Atomistai perėmė iš Anaksagoro reguliarumo principą; jų diskusija su Anaksagoru matyti Leukipo B 2 fragmente. Yra galimi du šio fragmento perskaitymo būdai: aitiologinis ir teleologinis. Šiame straipsnyje pateikiamos interpretacijos išvados remia teleologinį šio fragmento perskaitymo būdą, todėl laikytina, kad šis fragmentas parodo reguliarumo svarbą ankstyvųjų atomistų genesis sampratoje. Taigi Epikūro suformuluotas savaiminės genezės atmetimas rėmėsi ankstyvųjų atomistų genezės samprata.
Downloads
Download data is not yet available.
Most read articles by the same author(s)
-
Arnaldo di di Benedetto,
Un’introduzione al petrarchismo cinquecentesco
,
Literatūra: Vol. 48 No. 4 (2006): World Literatures
-
Dirk Weidmann,
“And I Tiresias have foresuffered all…” – More than allusions to Ovid in T.S. Eliot’s The Waste Land?
,
Literatūra: Vol. 51 No. 3 (2009): the Classics
-
Vigmantas Butkus,
Die Komödie “Der Gestiefelte Kater” von Ludwig Tieck: die Gestalten der romantischen Ironie
,
Literatūra: Vol. 49 No. 4 (2007): World Literatures
-
Inga Bartkuvienė,
Disbelief about the time. Timelessness in the late works of Paul Celan
,
Literatūra: Vol. 61 No. 4 (2019): Literature
-
Jovita Dikmonienė,
Anagnorisis in Aristotle’s Poetics: problems of definition and classification
,
Literatūra: Vol. 61 No. 3 (2019): Studies of Ancient Culture and Its Reception
-
Brigita Speičytė,
‘TILL SAMOGITIANS ARE ALIVE...’: THE TESTIMONY OF THE 1830–1831 REBELLION IN SAMOGITIA
,
Literatūra: Vol. 55 No. 1 (2013): Lithuanian Literature
-
Rita Tūtlytė,
The Poetry of Janina Degutytė. A Dialogue with Tradition: The Aspect of Imagery
,
Literatūra: Vol. 60 No. 1 (2018): Literatūre
-
Liucija Černiuvienė,
Rūta Jakutytė,
Michel Houellebecq in Lithuanian: The Paradoxes of Translation
,
Literatūra: Vol. 61 No. 4 (2019): Literature
-
Mantas Tamošaitis,
Augustine’s critique of representation in arts: Confessions
,
Literatūra: Vol. 61 No. 3 (2019): Studies of Ancient Culture and Its Reception
-
Audronė Kučinskienė,
Cicero’s attitude to Greeks and their culture
,
Literatūra: Vol. 48 No. 3 (2006): the Classics