Straipsnyje Roberto Spaemanno argumentų rekonstrukcija naudojama plėtojant Alexandre’o Kojève’o dualistinės ontologijos suformuoto personalizmo ir jo politinių implikacijų kritiką. Remiantis Spaemanno argumentais įrodinėjama, kad prancūzų filosofo pastanga asmens koncepciją apmąstyti dualistinėje ontologijoje steigia natūralizmo ir spiritualizmo dialektiką, žyminčią šios koncepcijos nunykimą. Tai leidžia patikslinti pamatinį Kojève’o ir Leo Strausso nesutarimą – svarstymai apie žmogaus prigimtį yra neatskiriami nuo teleologinio gyvybės supratimo. Spaemanno filosofinis projektas leidžia atverti naują perspektyvą į Kojève’o politinę teoriją struktūruojančią dialektiką, kai antropologinis spiritualistinis personalizmas politinėje sferoje transformuojasi į natūralistinį universalizmą. Spaemanno argumentai leidžia daryti išvadą, kad pripažinimo koncepcija pagrįsta Kojève’o politinė filosofija, kurioje nėra vietos žmogaus prigimties koncepcijai, veda į totalitarinio natūralistinio universalizmo poziciją.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.