QUENTINAS MEILLASSOUX IR RADIKALI MENO (NE)GALIMYBĖ
Philosophy of Arts
Kristupas Sabolius
Published 2014-06-01
https://doi.org/10.15388/Problemos.2014.0.2914
PDF

How to Cite

Sabolius K. (2014). QUENTINAS MEILLASSOUX IR RADIKALI MENO (NE)GALIMYBĖ. Problemos, 85, 153-166. https://doi.org/10.15388/Problemos.2014.0.2914

Abstract

Šiame straipsnyje nagrinėjamas spekuliatyviojo realizmo ir meno santykis. Teigiama, kad nors naujasis judėjimas išpopuliarėjo kuratorių ir menininkų kontekstuose, vieno jo pradininkų Quentino Meillassoux knygoje „Po baigtinybės“ siūloma pozicija nepalieka galimybių paties meno legitimavimui. Spekuliatyvieji realistai stengiasi įveikti koreliacionizmo prieigą, pagal kurią tarp mąstymo ir būties egzistuoja būtinas ryšys. Kartu tokia pozicija nenumato galimybės meninėms praktikoms pasiekti realybės sferą – sukurdamas ką nors nauja, menininkas nuolatos pažeidžia absoliutaus pasaulio autonomiją. Tačiau atmetus spekuliatyvųjį realizmą grindžiantį reduktyvų racionalizmą, Meillassoux postuluojamas „kontingencijos būtinybės“ principas gali tapti meninės prieigos orientyru. Kūrybinėse praktikose įgyvendinamas kontingencijų radikalizavimas gali pasiūlyti nespekuliatyvią akistatą su Hiper-Chaosu, virtualybės plotmėje aktualizuodamas „virsmo kitu“ perspektyvą.
Pagrindiniai žodžiai: spekuliatyvusis realizmas, menas, kontingencija, virtualumas.

Quentin Meillassoux and Radical (Im)possibility of Art
Kristupas Sabolius

Abstract
This paper addresses the problematic relationship between Speculative Realism and art. Although the newly-born movement became popular among curators and artists, one finds no space left for legitimization of creative practices in Quentin Meillassoux’s “After Finitude”. By criticizing the so-called correlationism which privileges the necessary binding between being and thinking, Speculative Realism would not grant art a possibility of the access to the reality of things-in-themselves. By creating something new, artistic practices constantly violate the absolute autonomy of the world. On the other hand, if rejected the reductive rationalism of speculation, the principle of “the necessity of contingency”, as postulated by Meillassoux, could provide some guidelines for artistic take on the issue of reality. Through the radicalization of contingency in creative practices and the restitution of the value of the virtual, one could perform the transformation into Otherness and not-speculative confrontation with the realm of Hyper-Chaos.
Keywords: speculative realism, art, contingency, virtuality.

PDF
Creative Commons License

This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.

Please read the Copyright Notice in Journal Policy