EKOLOGINĖ ETIKA: KILMĖ, PRINCIPAI, TAIKYMAS
Applied Ethics
Česlovas Kalenda
Published 2005-01-01
https://doi.org/10.15388/Problemos.2005..4068
135-147.pdf (Lithuanian)

How to Cite

Kalenda, Česlovas (2005) “EKOLOGINĖ ETIKA: KILMĖ, PRINCIPAI, TAIKYMAS”, Problemos, 68, pp. 135–147. doi:10.15388/Problemos.2005. 4068.

Abstract

Žmogaus moralinis santykis su gamta atsirado archajiniais laikais, bet civilizacijos raidoje jis buvo nustumtas į kultūros pakraštį, natūraliajai realybei suteikiant imoralinės erdvės statusą. XIX a. mąstytojai, plėtoję romantinio natūralizmo idėjas, reabilitavo gamtą kaip pagarbos vertą objektą. XX a. „naujoji etika“ įtraukėįá moralės veikimo sferą ir visas nežmogiškas gyvąsias būtybes, netgi visą gamtą. Palyginti su tradicinės moralės stereotipais, moralinės reguliacijos gamtinės aplinkos atžvilgiu poreikis lėmė kitokio masto (mezo ir makro) imperatyvø formavimąsi. Ekologinė etika tapo taikomosios etikos šaka, pašaukta tirti žmogaus elgesio principus, būtinus gyvybės rūšims, taip pat Homo sapiens, ir jū egzistavimo sąlygoms (biosferai) išsaugoti. Šių principų įgyvendinimas suponuoja žmonijos tapimą komunikuojančia solidaria bendrija. Tokia bendrija formuojasi valstybėms įsijungiant į pasaulines ir tarptautines organizacijas, pasirašant konvencijas ir prisiimant gamtosauginius įsipareigojimus, kurie tampa nacionalinių institucijų bei organizacijų veiklos užaviniu, piliečių elgesio standartais ir praktiniais veiksmais. 
Reikšminiai žodžiai: moralinis santykis su gamta, moralinių santykių lygmenys, žemės etika, bioetika, prudentia (atsakomybė, apdairumas).

135-147.pdf (Lithuanian)

Downloads

Download data is not yet available.