Šiandieninė sveikatos priežiūros sistema, taip pat ir slauga, kaip labai reikšminga ir didelė jos dalis, patiria daugybę iššūkių. Medikalizacija, užėmusi redukcionistinę biomedicininę poziciją ir tęsusi R. Dekarto kūno kaip mechanizmo atskyrimo nuo dvasinės substancijos tradiciją, patiria pokyčius. Sveikatos priežiūros sistema keičia kryptį, orientuodamasi į pacientą kaip asmenį, iš redukcionistinės į holistinę. Nebeužtenka gydyti, slaugyti tik kūną. Dėl šio pokyčio reikšminga tampa dvasingumo dimensija, kurią užčiuopia, ja rūpinasi ir medicinos profesionalai – gydytojai bei slaugytojai.