Ciceronas savo retorikos traktatuose daro aiškią skirtį tarp sermo ir oratio (Or. 12–13, 63–64; De Or. II. 159). Pirmasis terminas, be kitų reikšmių, specifiškai vartojamas filosofinio diskurso prasme, o antrasis reiškia viešą oratoriaus kalbą. Ciceronas sermo laiko retoriškai neišpildyta, todėl menkesne kalbėsenos rūšimi. Teigiama, kad filosofinis kalbėjimo būdas (modus dicendi) stokoja jėgos ir įtampos, būtinos teismų bei forumo iškalbai; be to, jis netinkamas viešajam kalbėjimui, nes labiau pritaikytas siauram klausytojų ratui, draugų pokalbiams, ypač puotose. Vis dėlto traktate Apie pareigas (De officiis) Cicerono požiūris pasikeičia. Pirmosios knygos įžangoje autorius tvirtina, kad jo filosofinius veikalus, t. y. sermones, verta skaityti ne mažiau negu jo kalbas (orationes), nes abi veikalų rūšys padės jaunuomenei praturtinti savo lotynų kalbą ir ją ugdyti. Dar daugiau ‒ Ciceronas teigia pasiekęs abiejų žanrų aukštumų, o to nėra pavykę nė vienam graikų ar romėnų autoriui (Off. I. 3). Šis teiginys ryškiai kontrastuoja su ankstesnių Cicerono filosofinių traktatų įžangomis, kuriose jis tarsi užima gynybinę poziciją prieš galimus kritikus (kažkokius eruditi), jausdamas būtinybę pasiteisinti, kodėl ėmėsi rašyti filosofiją lotyniškai. Kaip ir kada iš gynybinės pozicijos pereinama nuo sermo, anksčiau laikytos menkesne kalbėsenos rūšimi, prie jos įvertinimo ir net rekomendavimo skaitytojams? Šiame straipsnyje pirmiausia trumpai aptariami terminai sermo ir oratio bei jų ekvivalentų vartojimas Cicerono traktatuose, parodoma abiejų kalbėsenos rūšių priešprieša. Antra, atskleidžiamas požiūrio į filosofinį diskursą pokytis veikale Apie pareigas. Galiausiai, pateikiama įžvalgų iškeltais klausimais.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.