Straipsnyje analizuojamos kino filosofijos galimybės sąlygos. Pabrėžiama, jog kino filosofija kaip specifinis kino apmąstymo būdas ilgą laiką negalėjo atsirasti dėl kino ir filosofijos tarpusavio priešiškumo. Kino filosofijos prielaidų ieškoma ne filosofų tekstuose, bet išskiriant tris specifinius kalbos apie kiną būdus – kinematografininko diskursą, kino istoriko diskursą ir filosofo diskursą. Atskleidžiami santykiai tarp šių trijų diskursų, apžvelgiamos perėjimo iš vieno diskurso į kitą sąlygos. Konstatuojama, jog kino filosofija nepriklauso vien akademinei filosofijai. Kino filosofijos diskursą gali reprezentuoti ir kino menininkai, ir kino istorikai, peržengiantys kino ar meno ribas ir įrašantys kino faktus bei procesus į platesnes prasmės sistemas, reikalaujančias filosofinės interpretacijos.