Galimybė priimti į darbą žydų religijos mokytojus valstybinėse vidurinėse Lenkijos karalystės mokyklose atsirado 1862 metų birželio mėn., kai pasirodė Aleksandro Velopolskio parengti caro įsakai. Šią galimybę sudarė įsakas dėl tolerancijos žydų gyventojams, kuriuo buvo atšaukti ankstesni apribojimai žydams, ir įsakas dėl išsilavinimo reformavimo. Numalšinus sukilimą, rusų valdžia siekė buvusioje Lenkijos-Lietuvos valstybėje įvesti tokią pačią mokymo sistemą, kaip ir visoje Rusijos imperijoje. Remiantis 1864 m. rugpjūčio 30 d. (naujuoju stiliumi rugsėjo 11 d.) Jugenheimo įsaku ir 1866 m. sausio mėn. įstatymais buvo įsteigtos mokyklos rusams, lietuviams, vokiečiams ir žydams. Jos buvo kuriamos siekiant apsaugoti šių tautinių mažumų žmones nuo polonizacijos ir stiprinant rusifikaciją - jose buvo dėstoma rusų kalba. Kaip tik į šias mokyklas nuo 1865 metų ir buvo priimami į darbą žydų religijos mokytojai, dažniausiai Vilniaus rabinų mokyklos auklėtiniai. Pirmaisiais Lenkijos-Lietuvos karalystės valstybinių vidurinių mokyklų mokytojais buvo Aleksandras Donchinas, Mozė Goldšteinas, Solomonas Zeligmanas, Izraelis Alapinas, Šimonas Chodakas, Bernardas Segalis, Abramas Solonovičius, Abramas Papema. Trys iš nurodytų mokytojų vykdė ir mokslinę veiklą. Jie leido judėjų religijos vadovėlius, vertė mokymo literatūrą iš ivrito į rusų kalbą, į žurnalus rašė straipsnius, susijusius su žydų problematika. Vilniaus rabinų mokyklos auklėtiniai negaudavo tinkamo pedagoginio išsilavinimo, todėl dėstymo metodiką turėjo kurti savarankiškai, remdamiesi praktiniu darbu. Jų veiklą tęsė 1873 metais įkurto pedagoginio instituto auklėtiniai.

Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.