Istoriografijoje paplito vėlyvojo sovietmečio naratyvai, kuriuos galėtume apibendrinti dvisluoksniu vaizdiniu: lyg gaubtas ant visuomenės uždėta valdžia (režimas) stagnuoja, o po ja ar anapus jos kunkuliuoja komunistiniams idealams abejingas kasdienis gyvenimas. Šie du sluoksniai paprastai supriešinami – у̃rančiai formalios valdžios galiai priešpriešinami kontrolei nepavaldūs socialiniai reiškiniai. Tyrimuose tai aprašoma individualios autonomijos („vidinė rezistencija“, „dvigubas gyvenimas“) arba platesnių socialinių darinių („paralelinė visuomenė“, „tinklų visuomenė“, „visuomeninė erdvė“) sąvokomis.