Sraipsnyje apibrėžiami pagrindiniai prancūzų ir lietuvių kalbų konkretizavimo principai, atskleidžiama konkretizacija hierarchijose “būti” ir “turėti”. Plačiau aptariama hierarchijos “turėti” raiška kūno dalis žyminčioje leksinėje semantinėje grupėje. Nagrinėjami hierarchijos “turėti” elementų toto-partoniminiai santykiai (vertikaliojoje ašyje) ir interpartoniminiai santykiai (horizontaliojoje ašyje), atskleidžiamos įvairios tendencijos: prancūzų kalboje dažniau vartojama kūno dalis, o lietuvių kalboje išeinama iš konkretaus leksinio semantinio pogrupio, tik pasiliekama tame pačiame leksiniame semantiniame lauke; prancūzų kalboje dalis dažniau šliejama prie visumos; prancūzų kalboje pastebimas polinkis įvardinti ne pačią kūno dalį, o joje slypinčius kaulus ar vidaus organus, suteikti kūno daliai didesnį savarankiškumą, neretai peraugantį į animizmą ir t.t.. Kritikuojami klaidingi vertimo iš prancūzų į lietuvių kalbą pavyzdžiai.
Straipsnis aktualus ir teorine prasme (prancūzų ir lietuvių kalbos labai mažai lygintos tiek struktūriniu, tiek funkciniu aspektu), ir praktine prasme (pateikiamomis išvadomis gali pasinaudoti prancūzų kalbos dėstytojai ir vertėjai).