Ilgametės Vilniaus lietuvių kultūrinio gyvenimo dalyvės, šiuo metu personalinės pensininkės, Marijos Šlapelienės atsiminimai duoda kai kurių vertingų žinių apie XX a. pradžios Vilniaus kultūrinį gyvenimą, lietuviškų knygų leidimą bei jų platinimą. Epizodiškai juose paliesti ir kai kurie lietuvių rašytojai bei spaudos darbuotojai. Suprantama, kad ne su visais M. Šlapelienės samprotavimais, aprašomų faktų interpretacija redakcija sutinka, pvz., per daug idealizuojami kai kurie veikėjai, vietomis pervertinama ir paties knygyno veikla ir kt. Tačiau, nepaisant šių trūkumų, mūsų supratimu, M. Šlapelienės atsiminimai turi reikšmės lietuvių spaudos ir apskritai kultūros istorijai.
Nenorėdami iškreipti gyvos pasakojimo formos, paliekame netaisytą atsiminimų stilių. Pataisyti tik sintaksės bei rašybos netikslumai.
V. Žukas