Bet kuris šiuolaikinis mokslas, pažindamas savo objektą, galiausiai pereina nuo dalykinio pažinimo lygmens prie sisteminio, nuo vienareikšmio - prie daugiareikšmio, nuo vienmačio - prie daugiamačio, nuo linijinio - prie hierarchinio, nuo koordinacijos - prie subordinacijos. Priežastis - siekis praplėsti objekto pažinimo ribas, gauti apie jį kuo gilesnių žinių ir suformuoti jų sistemą. Todėl pažinimo dalyku tampa jau nebe objekto struktūros bei sudėties elementai, bet elementų ir dalių tarpusavio ryšiai, sistemos organizacijos dėsningumai, realūs sąveikaujančių kategorijų kontinuumai, specifinės priežastys, savybės, pagrindai ir dėsningumai. Tai lemia paties mokslo objekto sudėtingumas, jo esminių parametrų, savybių ir funkcijų sistema. Todėl pirmoji pažinimo sąlyga yra tos sistemos suskaidymas į kokybiškai vientisus darinius (elementus, dalis, struktūras, savybes ir t. t.). Tokia sudėtingo objekto „preparacija" į dalis ir savybes turėtų panaikinti požiūrį į jį kaip į tam tikrą chaotišką elementų, struktūrų, savybių sankaupą, o darinio daugiasistemiškumas nužymėtų atitinkamą metodologinių veiksnių sistemą, objekto analizės ribas ir lygius.
Visa tai tinka ir knygai kaip sudėtingam, daugiasistemiam ir daugiamačiam knygotyros objektui. Taigi šio straipsnio tikslas yra pamėginti aptarti knygą kaip teorinį ir gnoseologinį fenomeną, apibrėžiant jos pagrindinių kokybinių darinių kontūrus, o uždavinys - išskirti svarbiausias knygos sistemos vietas ir nustatyti jų metodologinius veiksnius.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.