Virginijus Jakutis1, Kęstutis Versockas1, Asta Rutkauskienė1, Giedrė Nogienė2
1 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Anesteziologijos,
intensyviosios terapijos ir skausmo gydymo centras
2 Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centras
El paštas: Virginijus.Jakutis@santa.lt
Įvadas / tikslas
Bradiaritmija – viena iš komplikacijų tiek Intensyviosios terapijos skyriuje ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu, tiek vėliau – praėjus keletui dienų, savaičių ar mėnesių po įgimtų širdies ydų operacijų vaikams. Retai bradiaritmijai gydyti tenka taikyti nuolatinę elektrinę širdies stimuliaciją. Tikslas – apžvelgti, kaip dažnai, po kokių operacijų ir kada tenka taikyti nuolatinę elektrinę širdies stimuliaciją, ir gautus duomenis palyginti su kitų klinikų duomenimis.
Ligoniai ir metodai
Retrospektyviai ištirti 2582 ligoniai, sergantys įgimta širdies yda, kuriems 1994–2006 metais Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose buvo atliktos įgimtos širdies ydos korekcijos operacijos.
Rezultatai
33 (1,3%) ligoniams, kurių amžiaus vidurkis ketveri metai (nuo 5 parų iki 15,5 metų, mediana 2,6 metų), implantuotas nuolatinis elektrinis širdies stimuliatorius. Iš 250 ligonių, kuriems atlikta skilvelių pertvaros defekto plastikos operacija, 15 atvejų (6,0%) reikėjo nuolatinės elektrinės širdies stimuliacijos. Po atliktų atrioventrikulinės komunikacijos korekcijos 87 operacijų nuolatinės elektrinės širdies stimuliacijos reikėjo trims ligoniams (3,4%); po Senningo operacijos šešiems iš 14 ligonių (42,5%); po Rastelli operacijos dviem iš 12 ligonių (16,7%); po Fallot tetrados radikalios korekcijos operacijos – dviem ligoniams.
Išvados
Nuolatinė elektrinė širdies stimuliacija dažniausiai buvo reikalinga po skilvelių pertvaros defekto ir stambiųjų kraujagyslių transpozicijos intraprieširdinės korekcijos operacijų.
Gauti duomenys sutampa su kitų klinikų duomenimis.
Pagrindiniai žodžiai: atrioventrikulinė blokada, įgimta širdies yda, širdies elektrinė stimuliacija