Katalikų Bažnyčios dėmesys žydų mažumai Vilniaus arkivyskupijoje tarpukariu nebuvo beprecedentis fenomenas. Pirmasis ir ryškiausias institucionalizuotos misionieriškos organizacijos pavyzdys buvo Mariae Vitae (lot. Marijos gyvenimo) moterų kongregacija, veikusi 1737–1773 m. ir 1788–1864 m. Marijavitės ne tik vadovavosi unikalia, jų įkūrėjo kunigo Stepono Juozapo Turčinavičiaus (Stefan Józef Turczynowicz) (XVII a.–1773 m.) parašyta regula, veiklos kryptį apibrėžiančią kaip katechumenių ir konvertičių (dauguma jų buvo žydės, nors buvo planuota krikščionybę skleisti ir tarp totorių bei karaimių, t. y. orientuotasi į visą nekrikščioniškų bendruomenių Abiejų Tautų Respublikoje spektrą) religinį švietimą, bet ir suformavo unikalią materialinę pagalbą ir edukaciją apimančią socialinę programą, suteikiančią merginoms reikiamų religinių žinių bei praktinių darbo įgūdžių, kad apsikrikštijusios jos galėtų dirbti, įsitvirtinti katalikiškoje visuomenėje ir būtų išvengta apostazės.