Straipsnyje E. Dickie'o institucinės meno teorijos pagrindu nagrinėjamos estetikos problemos. Remiantis konkrečiais meno pavyzdžiais ir M. Weitzo kritika parodoma, kad uždara estetikos teorija nepajėgi paaiškinti naujų meno faktų. Be to, ji pavojinga, nes individą traktuoja kaip kultūrinį kloną. Remiantis A. J. Greimo netobulumo estetika, estetikos teorijai priešpriešinama filosofinė poetika, kuri ir siauresné (pagrįsta poetiniu žodžiu), ir platesnė už ją (neapsiriboja tariamai uždara meno sfera).
